„Mokykloje manęs niekas nemėgo, todėl pradėjau vengti žmonių, jie mane vadino šiukšlių surinkėjo dukra, ir tai buvo labai skaudu. Eidavau viena pasivaikščioti į mišką, bet kaskart išgirdusi, kad kažkas ateina, pasislėpdavau, o kai jie praeidavo, išlįsdavau ir eidavau toliau. Ta baimė atsirado ne šiaip sau, tiesiog visi tie įžeidinėjimai mane gąsdino, ir, kad viso to negirdėčiau, tiesiog vengiau žmonių. Mane vadindavo šiukšlių surinkėjo dukra, nes mano tėvas dirbo šiukšliavežėje, bet ne tik dėl to, buvau prastai apsirengusi, tėvas negalėjo man įpirkti gerų drabužių. Būdavo, kai turėdavau vaikščioti net su suplyšusiais batais, todėl išgirsdavau daug užgauliojimų, ir juos buvo labai sunku ištverti. Kai pradėjau tai daryti, man nelabai rūpėjo, kas man nutiks, ką man padarys. Viskas, ko norėjau, tai atrodyti kaip kiti, kad galėčiau nusipirkti naujų, gražių drabužių, kad nebebūčiau šiukšlių surinkėjo dukra. Tačiau niekada nenustojau savęs tokios matyti. Prostitucija privertė mane pačią jaustis šiukšle. Girdėjau, kad kartais moterims patinka tai daryti… Galbūt, bet man taip niekada nenutiko. Man niekada nepatiko tai daryti. Tiesiog nemačiau savęs vertos nieko kito.“