Abolicionizmo Muziejus

Renata

„Buvo vienas vaikinas, mano sesers draugas, kuris ateidavo pas mane. Jis pamatė, kad gyvename prastai, ir pasiūlė darbą. Jis pasakė, kad yra jo pažįstama mergina, ji žino gerą darbą Italijoje. Tau tereikės atsisėsti bare ir bendrauti su atėjusiais klientais, gerti su jais, ir viskas, daugiau nieko. Tad sutikome, nes nebuvo jokių mums keliamų sąlygų ir tai atrodė geras pasiūlymas. Nematėme nieko blogo, ypač kai jis pasakė, kad šį darbą siūlo moteris. Iš pradžių viskas atrodė jaudinančiai, o vėliau viskas tik įsibėgėjo. Alkoholis, narkotikai. Daug narkotikų, vartoji juos, kad greičiau viską pamirštum, nepamenu, ar net turėjau blaivių naktų. Kai ten buvau, daug gėriau ir mažai valgiau, tik kavą, ryte cigaretę ir viskį su kola ir taip bandžiau save nuraminti iki vakaro. O vakare.. Gerdavau daugiau, gerdavau su klientais, ir tada viskas neatrodė taip blogai. Jei jau norėjom eiti namo, reikėjo atidirbti tuos pinigus viršininkui, kuo daugiau, kuo greičiau dirbti, kad jam tuos pinigus atidirbtum.“