„Dabar viskas atrodo tiesiog taip: Aš bėgau nuo vienos tragedijos ir susidūriau su kita. Jaučiau, kad krentu į dugną, greitis buvo nerealus. Nebuvo jokio baimės jausmo, gerai tai pamenu. Buvo toks jausmas, kad nebesu gyva. Paskui, pamenu, lyg tai būtų dabar, sėdėjau ant grindų ir negalėjau atsistoti. Viduje buvo tuštuma, tokia tuštuma man buvo tik per mamos laidotuves. Buvau ištikta šoko, šokas maišėsi su didžiuliu noru visus nužudyti. Man neapykanta buvo sumišusi su neapykanta visiems ir sau. Su kiekvienu nauju kartu jausdavau, kad savęs nekenčiu labiau nei tų, kurie mane dulkino, ir kuo toliau, tuo labiau savęs nekenčiau. Vienintelis mano troškimas buvo kuo greičiau numirti.“